Pastarieji pora metų man sukasi aplink Sveikatos temą. 2021 metų pabaigoje, po maždaug 6 metų gyvenimo Vokietijoje, sugrįžome į Lietuvą. Išvažiavome trise, o grįžome jau penkiese 🙂
Grįžome su jau kosinčia mažąja – pusantrų metukų Lėja, beveik ketverių Migle ir šešerių Austėja.
Vyras greitai susirado darbą, nelabai galvodamas kokį, svarbu, kad po truputį integruotis. O ten buvo labai sunkios sąlygos – darbas šaltyje ir jo reumatoidinis artritas stipriai paūmėjo. Iki tol nelabai daug mąsčiau kaip jam padėti – gydytojai išrašė vaistų, tad viskas bus gerai. Mes abu pakankamai jauni, nelabai susidūrę su tokiomis ligomis.
Visada domėjausi sveika mityba, kažką pavykdavo pritaikyti praktiškai ir tapo įpročiu, o kažko nepavyko ir tai tapo tiesiog sąžinės priekaištu.
Dabar suprantu, kad teorija netaikoma praktiškai, gali būti žalingesnė nei visai neturėti žinių. Nes mūsų emocijos kaupiasi kūne ir laikui bėgant tai gali tapti ligų priežastimi.
Taigi, grįžimas į tėvynę nepasirodė lengvas kelias. Vaikai pradėjo nuolat sirgti, kartais net visos trys. Taip po truputį iki manęs atėjo įvairūs seminarai, kurių nelabai norėjau žiūrėti, nes apie mitybą tikrai žinojau VISKĄ. Kažkodėl skaitant knygas, toj vietoj kur rašydavo apie papildus, maistines medžiagas, man būdavo baisiai neįdomu 😀 tikrai neįsimindavau tos informacijos, pramesdavau ir tiek. Tai va, tų seminarų dėka susipažinau su maistinėmis medžiagomis, kurios padėjo mano vaikams atgauti vaikystės džiaugsmą, o mano vyrui atgauti gyvenimo džiaugsmą be skausmo. NEOLIFE.
Tada mane apėmė didžiulis entuziazmas, aš ėmiau pasakoti visiems apie šį stebuklą. Kažkas mandagiai klausėsi, kažkas nepriėmė visai, kažkas iš mandagumo pabandė :)) o kažkas prisijungė prie manęs ir stengiasi išgelbėti savo ar savo artimųjų sveikatą.
Tačiau 2022 metų vasarą aš prigęsau.
Nuo 2015 metų karts nuo karto išryškėdavo ant rankos dermatitas. Nelabai kreipiau dėmesį, bet diagnozę žinojau. O šią vasarą mano ranka pašėlo. Iš pradžių delnas – tai nieko baisaus, žinau tik aš, niekas nemato. Tačiau vis plėtėsi ir plėtėsi.. Neolife po truputį vartojau, bet rezultatų nebuvo. Turėjau stiprų palaikymą, tikėjau tais žmonėmis, kurie jau daug dalykų susitvarkė sau ar padėjo kitiems.. žinojau, kad susitvarkysiu. Tačiau tikrai norėjau greičiau.. užtrukau maždaug 7 mėn intensyvaus darbo kol pamačiau rezultatus, kurie man leido nurimti.
Ką aš supratau per šį egzaminą?
Kad stebuklingos piliulės sutvarkančios viską nėra. Turiu pripažinti, kad be galo svarbu išlaikyti visame kame balansą.
Kol turėjau stiprią sveikatą, nesupratau, neatjaučiau sergančių. Tik savo vaikus. Tikrai turiu prisipažinti, kad buvo kažkoks teisuoliškas požiūris – keisk mitybą, sportuok, susitvarkyk galvą, o ir šiaip, na, pats kaltas, kad sergi. Ne tiesiogiai taip galvodavau, bet buvo toks jausmas.
Tačiau dabar taip stipriai jaučiu kito žmogaus skausmą sergant, kad nebedrįstu aiškinti, jog galiu tikrai padėti su maistinėmis medžiagomis ar kažkuo kitu. Taip, aš žinau, kad NEOLIFE daro stebuklus. Tačiau kaip tai pasiūlyti žmogui, kuris serga, kad jis nesijaustų dėl to negerai?
Kas man padėjo suprasti, jog mano patarinėjimas gali skaudinti kitus žmones? Mano liga. Kai gavau nuolatinius patarimus iš visų kas netingėjo, man labai skaudėjo. Beprotiškai skaudėjo. Todėl norėčiau sugebėti šią žinią perduoti su meile ir viltimi. O ne priešingai.
Šiek tiek nukrypau nuo savo pirminės minties..
Kas gi man yra sveikata?
Studijų metu pamenu, kaip mus mokino: „Sveikata – tai fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė, o ne tik ligos ar negalios nebuvimas.“ Ir nelabai gilinausi į šių žodžių prasmę. Dabar tai jaučiu pilna savo siela. Kai esi sveikas ir džiaugiesi tuo, vertini, jauti savo kūną, jautiesi gerai su savimi ir su kitais.
Jei ne mano pačios patirtis, per kurią man teko išmokti gyventi skausme, nepatogume, priimti kitų žmonių žvilgsnius į savo kraujuojančias rankas…jei ne ši patirtis, aš nebūčiau tokia, kokia esu šiandien.
Buvo momentas, kai dermatitas išsiplėtė ant veido. Didžiulis skausmas buvo nuvesti vaikus į darželį, kur žinojau, kad sutiksiu žmonių. Ir sutikau, ir reikėjo kalbėtis, teisintis, raminti, kad viskas man bus gerai. O pati tuo abejojau.. bet dariau toliau, ką reikėjo. Sunku buvo nesigydyti tradiciškai ir atlaikyti visą spaudimą, kurį turbūt susikūriau pati – na kaip aš, ta kuri visiems kiša stebuklingas piliules, pati serga?
Tą dieną daug verkiau, buvau raudonais vokais nuo dermatito ir ištinusiu veidu nuo verkimo. Ir pusdienį vis pažiūrėdama į veidrodį dainavau per ašaras: “veidrodžiai meluoja, ne ten grožio ieškai..” Man ši daina buvo kažkas nepaprasto. Mačiau savo akis ir pamačiau grožį, sielos grožį. Iki šiol aš labai vertindavau išorinį grožį, vertindavau save ir kitus. Deja, retai kada jaučiausi graži.
Ir paradoksas, kai kiti būtų pasibaisėję mano veidu, aš mačiau savo grožį.
Mano gyvenimas tą akimirką pasikeitė.
Kažkas viduje tikrai lūžo.
Tais niūriais mėnesiais buvo be galo sunku ir man reikėjo vidinių resursų viską atlaikyti.
Bandymas eiti sąmoningumo keliu man palengvino šį etapą. Kai nieko nekaltini, o bandai suvokti, kokią pamoką turi išmokti. Analizavau save, remontavau savo kūną ir dvasią. Tikiu, kad mums reikalingas aukštesnis vedimas, kažkas tai vadina Dievu, kažkas Visatos energija, o gal Angelais. Kas žino kaip iš tikrųjų, bet Tikėjimas yra neatsiejamas nuo mano kasdienybės.
Atrandu vis daugiau ir daugiau kas mane stiprina ir palaiko, o ir norisi pradėti dalintis tais atradimais. Tačiau suprantu, kad viskas turi subręsti. Ir šiandien suprantu, kodėl kažkada atėjo šis pavadinimas “Sveikatos beieškant”. Nes vieno atsakymo nėra, o ieškojimai tęsis iki paskutinio atodūsio.
Dėkoju, kad skyrei laiko šiam mano įrašui. Jei galiu kažkuo padėti, būtinai susisiek.
Su meile,
Monika.
